KELIONĖ Į EDENĄ

Tomas Šinkariukas

KELIONĖ Į EDENĄ

Dviejų dalių spektaklis

Režisierius – Augustas Gornatkevičius

Scenografijos ir kostiumų dailininkėSimona Davlidovičiūtė

Šviesų dailininkasJulius Kuršis

Kompozitorius – Jokūbas Tulaba

Vaidina: Giedrius Arlauskas, Justina Nemanytė, Emilis Pavilionis, Julius Tamošiūnas, Agnieszka Ravdo

Spektaklio trukmė2 val. 30 min.

Premjera2019 m. rugsėjo 12, 13, 15 d.

Lietuvių rašytojo ir dramaturgo Tomo Šinkariuko „Kelionė į Edeną“ – tai kelio pjesė. Nuobodžiaujanti pora – Izabelė ir Rolandas – nusprendžia važiuoti pailsėti prie jūros. Pakeliui jie susipažįsta su Monika ir Miku, keistu būdu stabdančiais pakeleivingas mašinas. Toliau į Nidą jie vyksta keturiese, ir ši kelionė tampa didelių pokyčių pradžia...

Kaip ir kitose T. Šinkariuko pjesėse, „Kelionėje į Edeną“ greta mums pažįstamo pasaulio egzistuoja kito erdvė, kurioje atsiduria egzistencinę pusiausvyrą praradę ir ant pavojingos ribos balansuojantys personažai. Kai kurie pjesės elementai gali priminti garsųjį Chucko Palahniuko „Kovos klubą“.

Pagrindiniai veikėjai gali nusipirkti ko tik įsigeidę ir gyvena pertekliuje. Be to, čia taip pat veikia ir antrininkai. Bet tuo pat metu, anot režisieriaus, Izabelės ir Rolando tarpusavio santykiai bei bendravimo būdas atitinka lietuvišką santykių modelį, šie veikėjai – mūsų tėvų ir netgi mūsų pačių provaizdžiai.

Kurdamas spektaklį, jaunas režisierius Augustas Gornatkevičius, Juozo Miltinio dramos teatro žiūrovams jau pažįstamas iš spektaklių „Roberto Zucco“ ir „Hotel Universalis“, daugiausia dėmesio skyrė vaizduotei, kuri turėtų padėti norintiems išvengti nuobodulio. Jaunasis menininkas kritikuoja įsitvirtinusį standartų propagavimą ir, Josepho Campbello žodžiais tariant, „pasibaisėtiną susvetimėjimo būklę, vadinamą normalumu“. „Tam tikru istorijos momentu techninis progresas nustojo skatinti vaizduotę ir pradėjo ją slopinti“, – rašoma T. Šinkariuko pjesėje. Ši citata režisieriui tapo vienu iš atspirties taškų. Interpretuodamas „Kelionę į Edeną“, režisierius rėmėsi anglų rašytojo Aldous Huxley idėjomis, kad žmogus visada siekė pabėgti nuo gyvenimo monotonijos, atverti „suvokimo duris“ į sielų, „prarastojo Edeno grožio“ pilną pasaulį. Nuo neatmenamų laikų jį pasiekti padėdavo religiniai išgyvenimai, narkotikų vartojimas, šizofrenijos patirtys ir, žinoma, meno kūrinių poveikis.

Spektaklyje „Kelionė į Edeną“ išsitrina ribos tikrovės ir fantazijos. Žiūrovai gali mėgautis scenos vaizdais ir sapniška, hipnotizuojančia atmosfera, kurią kuria įspūdinga scenografija, meistriškas šviesų dailininko darbas ir garsų vandenyne paskandinanti muzika. Kaip po spektaklio premjeros rašė kritika, tai labai stilingas ir kinematografiškas reginys.