MŪSIŠKIAI

Kaip atrodytų jūsų gyvenimas, jei vieną rytą pabudę suprastumėte, kad maždaug trečdalis jūsų draugų, bendradarbių ar kaimynų kažkur dingę, o jų namuose, lyg niekur nieko, apsigyvenę kiti du trečdaliai jūsų pažįstamų, apsimetančių nieko apie tai nežiną? Maždaug tokią tragediją mūsų visuomenė išgyveno II pasaulinio karo metais. Bet šis spektaklis nėra apie tai.

„Mūsiškiai“ kalba apie holokausto paveldą šiandieniniame pasaulyje. Lenkų dramaturgas Michałas Walczakas specialiai šiam pastatymui sukūrė pjesę, kurios veiksmas vyksta dabartiniame Kauno tvirtovės Septintajame forte, kur prieš aštuoniasdešimt metų buvo sušaudyti tūkstančiai žydų tautybės kauniečių, o šiandien vyksta vaikų gimtadienių šventės bei kviečiami pramogauti suaugusieji. Nejaukioje, baugioje erdvėje esantys veikėjai mėgina gerai praleisti laiką, bet ar tokiomis aplinkybėmis tai įmanoma?

„Lenkų istorija mane moko, kad reikia būti atsargiam, kai kalba pasisuka apie herojus ir autoritetus, – sako M. Walczakas. – Aš esu linkęs išmokti mąstyti pats, o ne pasitikėti kažkokio autoriteto smegenimis. Kelti klausimus, mokytis mąstyti ir reikšti sudėtingiausias problemas – tai teatro erdvė. Teatras taip pat yra metaforų, grotesko ir simbolių laboratorija, čia įvyksta tikra bendrystė. Tad aš tikiu, kad menas ir teatras yra mokytojas.“

Pagal M. Walczako parašytą pjesę režisierius Artūras Areima sukūrė siaubo miuziklą, kuriame kartu su veikėjų dialogais bei dainomis skleidžiasi žmonių abejingumas bei kritiškai žiūrima į mėginimus ignoruoti realybę. Anot režisieriaus, Lietuvos žmonės vengia kalbėti apie Holokaustą, visuomenėje klesti gynyba, nepripažinimas, baimės, kaltinimai, bėgimas, slėpimasis už patriotiškumo uždangos. Spektaklyje siekiama šią uždangą pakelti.

Pastatymą įkvėpė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“.

Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.