Naujienos

Asta Preidytė: „Mano vaidmenys. Jei visi susirinktų, būtų galinga minia“

2021 01 12

Juozo Miltinio dramos teatro aktorė, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Asta Preidytė dar vaikystėje susirgo teatru ir tiki savo pasirinkimu. Kas jai buvo pirmasis teatro mokytojas Juozas Miltinis? Kodėl taip retai „Auksiniais scenos kryžiais“ „lyja“ provincijos teatruose? Kokioje erdvėje turi skambėti poezija? Šiuos ir kitus klausimus aktorei užduoda rašytojas ir publicistas, V.Kudirkos premijos laureatas Svajūnas Sabaliauskas, tęsdamas pokalbių ciklą „Atviri pokalbiai su profesionalių teatrų aktoriais“.

– Gimėte inteligentų šeimoje Biržuose. Mama – mokytoja, tėtis – architektas. Ar turite išlikusių vaikystės prisiminimų. Ar vis dėlto dominuoja Panevėžys, kuriame lankėte vidurinę mokyklą?

– Taip, gimiau Biržuose. Buvau labai mylimas vaikelis šeimoje. Prisiminimai gana migloti, nes buvau per maža. Prisimenu namus, kiemą, gatvę. Ten, per gatvę buvo universalinė parduotuvė. Kartą buvau ten… pabėgus. Laksčiau po medžiagų skyrių tarp drapiruočių. Kiek buvo strioko vyresniajai seseriai, kol mane sugavo! Kai buvau trejų metukų, pervažiavome į Panevėžį.

Mokykla niekada manęs netraukė. Kaip ir kiekvienas vaikas, atlikau pareigą. O štai dailės mokykloje atsigaudavau, ten buvo laisvė. Piešimas, lino raižymas, kompozicija, darbas su moliu labai įtraukdavo. Mano vedliai buvo legendinis mokytojas, dailininkas K.Naruševičius, žinoma menininkė Kanaverskytė. Gyvenome šalia parko. Prieš birželį švenčiamą Vaikų dieną kažkoks reporteris mane nufotografavo tarp pienių. Kai mano nuotrauka pasirodė laikraštyje, pajutau bendraklasių pavydą. Bet pati to nesureikšminau…

Skaitykite daugiau