Naujienos

Atsisveikinimas su aktore Lolita Martinonyte vyks Juozo Miltinio dramos teatro Didžiojoje salėje:

- sausio 22 d. (ketvirtadienį) 16:00–21:00;

- sausio 23 d. (penktadienį) 9:00–12:00.

Šv. mišios aukojamos sausio 23 d. 8:00 Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

Į paskutinę kelionę L. Martinonytė bus palydėta sausio 23 d. 12:00. Urna išnešama iš Juozo Miltinio dramos teatro.
12:30 urna bus laidojama Panevėžio Šilaičių kapinių kolumbariume.

Norintys pagerbti velionę prašomi tai padaryti baltu gėlės žiedu.

--

Lolita Martinonytė gimė 1962 m. spalio 29 d. Kaune. L. Martinonytė 1978–1980 m. mokėsi J. Vaitkaus vadovaujamoje dramos studijoje prie Kauno dramos teatro, 1984 m. baigė Lietuvos Valstybinės Konservatorijos aktoriaus meistriškumo katedrą, vadovaujamą prof. A. Savickaitės. Tais pačiais metais priimta į Juozo Miltinio dramos teatrą aktore.

Panevėžio scenoje per daugiau keturiasdešimt metų sukūrė ne vieną dešimtį vaidmenų įvairaus žanro spektakliuose. Tarp jų: Lora (A. Špilevoj „Arrivederci“, 2025), Paulina (A. Gornatkevičius „Aliaska“, 2022), Šeimininkė (K. Siaurusaitytė „Apsiaustas“, 2021), Baltoji dama (A. Areima „Mūsiškiai“, 2019), Ponas (A. Gornatkevičius „Roberto Zucco“, 2018), Varna (J. Dautartas „Lietaus dievas“, 2016), Fiokla Ivanovna (R. Augustinas „Vedybos“, 2011), Elena Stiljano (R. Rimeikis „Mano šeima“, 2008), Žaklina (R. Atkočiūnas „Pižama šešiems“, 2005), Nastia (R. Račkys „Dugne“, 2004), Juobienė (L. M. Zaikauskas „Karalius Juoba“, 2002) ir daug kitų.

Filmavosi Rygos k/s filme „Ant amžių ribos“ pagrindiniame Majos vaidmenyje, režisierės J. Janulevičiūtės „Eglė Žalčių karalienė“ Eglės vaidmenyje ir kituose filmuose.

Kolegos apie Lolitą

„Su Lolita geriau susipažinau tik pernai, kurdamas „Arrivederci“ – paskutinį savo spektaklį Juozo Miltinio dramos teatre.
Pamenu, kaip aktorių atrankos vakarą ji atvirai prisipažino, kad labai jaudinasi. Veltui, – pamaniau aš, nes jai sekėsi puikiai, ji gavo Loros vaidmenį ir jau netrukus susitikome su ja pirmojoje repeticijoje. Pirmi jos žodžiai buvo: režisieriau, labai jaudinuosi.
Tas pats nutiko ir per antrą, ir per trečią repeticiją. Ji jaudinosi iki pat premjeros. Jaudulys niekur nedingo ir vėlesnių spektaklio rodymų metu. Tuomet suvokiau – jos jaudulys gimsta iš stiprios meilės teatrui ir aktorystei. Lolita buvo labai teatrališka ir artistiška. Tiek scenoje, tiek užkulisiuose.
Lolitos mirties dieną prie mano namo durų sustojo lapė. Sustojau ir aš. Šviesiai liūdnu žvilgsniu ji žiūrėjo tiesiai man į akis – rami, ori, su didžiule, žvilgančia uodega. Kurį laiką stovėjome ir žiūrėjome vienas į kitą. Tada ji nusisuko, žengė kelis ramius, bet užtikrintus žingsnius miško link ir nėrė į jo tankmę. Arrivederci, Lolita – pagalvojau aš. Ten, kur dabar būsi tu, bus ir daugiau teatro.“ (Režisierius Aleksandr Špilevoj)

„Kartu ketveri studijų metai ir 42 metai Juozo Miltinio dramos teatre... Išvaizdi, plastiška, sodriu balsu ir labai organiška Laura buvo pastebėta teatre kuriančių režisierių. Vaidmenys vaikiškuose spektakliuose, dramose, komedijose... daugybė ryškių, skirtingų ir įsimenančių personažų. Ji vis džiaugdavosi kolegų sukurtais vaidmenimis, kiekvienam rasdavo gražų žodį, vis paruošdavo kokią nedidelę staigmenėlę.
Praėjusį pavasarį susitikome scenoje repetuodami Aleksandro Špilevoj spektaklyje „Arrivederci“... Laura vaidino laidojimo salono savininkę, Ligita karstų meistrę, o aš duobkasį... trys kurso draugai spektaklyje apie išėjimą. Tik nežinojome, kad tai bus paskutinis darbas kartu... kažkokia keista mistika. Ji iš mano kurso draugų turbūt skyrėsi tuo, kad eidama į sceną sunkiai galėdavo suvaldyti jaudulį, gal todėl ją pavadinome „žvakele“... Taip visus tuos metus teatre ji ir virpėjo, kaip deganti žvakės liepsnelė.“ (Aktorius Laimutis Sėdžius)

„Lolitą atsiminsiu kaip giliai įsiklausančią aktorę, visada degusią ir žaižaravusią teatru. Repeticijas visada praskaidrindavo aidintis, trankus Lolitos juokas, o prieš einant į sceną žavėdavo mąslus susikaupimas. Visada ją taip ir mačiau – tarsi dvilypę – nesuvaldomą energijos gūsį, vietomis prasiveržiantį šokį, ir kartu gilų apmąstymą ir svarų sceninį žodį, kone vizitine kortele tapusiu nežemišku sodriu balsu. Patį pirmą kartą susitikus, tas balsas nulėmė, kad Lolitai teko vyriškas išminčiaus Pono vaidmuo, kurį ji vėliau padarė absoliučiai savu – net kostiumą, rodos, susikonstravo pati. Tas atidumas – sau, partneriui, bendrakūrėjui – ir kartu savosios paslapties išlaikymas buvo išskirtinė Lolitos savybė, kurios visai teatro bendruomenei labai trūks.“ (Režisierius Augustas Gornatkevičius)

„Viesulas. Pirmas žodis, ateinantis į galvą, pagalvojus apie Lolitą. Kaip Žmogus, kaip Aktorė – tikras viesulas. Ji įsiverždavo į erdvę, į teatro sceną su gyvybe, energija ir jėga, kuri nepalikdavo abejingų. O dar tas balsas, skambus juokas, aidintis teatro koridoriais – su niekuo nesumaišysi. Gyvenime – šviesi ir atvira, scenoje – išraiškinga, skrupulinga ir jautri. Garbė ir džiaugsmas teko pažinti ją, dirbti kartu bei didelis liūdesys, jog dabar tai ryškus pėdsakas atsiminimuose. Labai labai trūks Lauros.“ (Režisierė Kotryna Siaurusaitytė)

https://www.miltinioteatras.lt/lolita-martinonyte/ 

Nuotraukų autorius Arvydas Gudas