Naujienos

85-asis Juozo Miltinio dramos teatro sezonas tapo ko gero vienu geriausiai auditorijai subalansuotų teatro metų: šiemet į teatrą pakvietėme visų amžių žiūrovus – premjeros vyko ne tik vaikams ir suaugusiems, bet ir paaugliams. Taip pat šiuos metus teatras pasitiko su ryškiu šūkiu: „Scena, kalbanti apie tave“. Šalia šūkio įsitaisė ne ką mažiau akį traukiantis vizualinis sprendimas – miestą papuošė plakatai su aktoriais, laikančiais į žiūrovus atsuktus, spalvomis žėrinčius veidrodžius, primindami, kad teatre neretai gali susidurti su ne kuo kitu, o savo paties atspindžiu.

Sezono premjerų maratoną pradėjome lapkritį spektakliu paaugliams (ir ne tik!) „Sapnuose prie bedugnės“ (rež. Greta Štiormer). Spektaklis pagal šiam pastatymui parašytą Gabrielės Labanauskaitės pjesę kvietė pasinerti į keturių paauglių sapnų, žaidimų ir vidinių pasaulių kelionę. Gaja, Sky ir Mono leidžiasi ieškoti iš namų pabėgusio draugo Neo, kuris, pasirodo, įstrigo žaidime „Bedugnė“. Tačiau ši bedugnė – ne tik žaidimas. Ji tampa asmenine psichologine erdve, kurioje iškyla praeities šešėliai. Rizikuodami gyvybe paaugliai sutinka ne tik savo baimes, bet ir literatūros klasikų – Šekspyro, Žemaitės, Selindžerio – atvaizdus bei netikėtai pasirodantį paslaptingą Labubu.

Dar neatvėsus premjeros pėdsakams puolėme tiesiai į jau trečius metus vykstantį šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „Naujas aplankas (3)“. Festivalio metu pristatėme netik penkis spektaklius, bet ir ekskursiją bei dramaturgų dirbtuves, kuriose, dramaturgija besidomintys kūrėjai tobulino savo žinias. Dirbtuvių metu sukurtus darbus autoriai pristatė skaitymuose, kuriuose pjesių tekstus atliko Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai.

Gruodį pasitikome magišku spektakliu vaikams – „Šešėlių miestas“ (rež. Kotryna Siaurusaitytė). Pagal Michaelio Ende romaną „Momo“ sukurtas spektaklis pasakoja apie laiką, ne tą, kurį skaičiuoja laikrodžiai ar žymi kalendoriai, o tą – vidinį, žmogišką, juntamą. Laiką, kurio vis dažniau nebelieka. Šešėlių mieste gyvena žmonės, kurie nuolat skuba, planuoja, taupo, nė nesuvokdami, kad Pilkieji ponai iš jų vagia. Kai mieste, regis, nebelieka gyvenimo džiaugsmo, mergaitė Momo imasi žygdarbio atgauti pavogtą žmonių laiką.

Sausio 18 d. teatro kolektyvą ir žiūrovus sukrėtė liūdna žinia – netekome aktorės Lolitos Martinonytės. Panevėžio scenoje per daugiau nei keturiasdešimt metų aktorė sukūrė ne vieną dešimtį vaidmenų įvairaus žanro spektakliuose. Paskutinysis L. Martinonytės vaidmuo – Aleksandro Špilevoj spektaklyje „Arrivederci“ – po spektaklio dar ilgai žavėjomės, tarsi būtent jai sukurta veikėja, jos griežtumu, bet kartu ir netikėta charizma.

Kovo 15 d. minėjome teatro gimtadienį, kurio metu fojė papuošė speciali 85-ajam teatro sezonui dedikuota paroda „Scenos fragmentai“, atskleidžianti archyvuose surinktą Juozo Miltinio dramos teatro istoriją, nuo pat pirmųjų pastatymų. Teatro gimtadienio proga kvietėme žiūrovus pasižiūrėti su Juozo Miltinio asmenybe susijusių filmų, o taip pat pasiklausyti jaukaus pokalbio su įvairių kartų Juozo Miltinio dramos teatro aktoriais. Gimtadienį baigėme šventiniu Aido Giniočio „Volponės“ spektakliu, kurio populiarumas neblėsta prabėgus net penkeriems metams po premjeros.

Kovas – ypatingas mėnuo kiekvienam teatrui, nes tai Teatro dienos ir svarbiausių scenos menų apdovanojimų „Auksinių scenos kryžių“ laikas. Kovo pradžioje nesitvėrėme džiaugsmu sužinoję, kad Adomo Juškos spektaklis „Priešinimosi melancholija“ nominuotas net septyniems kryžiams: režisūros, moters ir vyro vaidmens (du aktoriai), scenografijos, technologijų dizaino ir muzikos kategorijose. Įdomu ir tai, kad spalio mėnesį romano autorius László Krasznahorkai apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Kovo 27-ąja – Tarptautinę teatro dieną – rinkomės atskleisti ir pagerbti geriausių Juozo Miltinio dramos teatro Metų aktorių. Šiemet jais tapo Eleonora Koriznaitė ir Albinas Kėleris. Po apdovanojimų pakalbinta E. Koriznaitė apie teatro suteiktas pamokas nedaugžodžiavo – pasak jos, teatre išmoko kantrybės, ramaus laukimo ir neturėti perdėtų ambicijų. O A. Kėleriui „Metų aktoriaus“ apdovanojimas toli gražu ne vienintelis – šis sezonas aktoriui buvo ypatingai gausus įvertinimais: vasario mėnesį aktorius apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, o vėliau Panevėžio kultūros ir meno premija.

Po aktorių pasveikinimo nekantriai laukėme vakaro – „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų transliacijos, kurios metu Adomas Juška buvo pripažintas geriausiu metų režisieriumi už spektaklį „Priešinimosi melancholija“.

Jau kitą dieną po Teatro dienos šventės ir svarbiausio „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimo, į teatrą pakvietėme žiūrovus išvysti Pauliaus Pinigio spektaklio „Pereigos ritualai“ premjeros. Pagal to paties pavadinimo Piret Jaaks pjesę sukurtas spektaklis pasakoja apie jauną porą, išgyvenančią kūdikio netektį, kuri nusprendžia persikelti iš didmiesčio į Staunshedo miestelį. Jie tikisi, kad toks „pabėgimas“ padės ne tik greičiau paleisti praeitį, bet kartu suteiks naujų jėgų atstatyti griūvančius santykius. Tačiau Staunshedas nėra įprastas miestelis – viskas čia turi savo tvarką, kiekvienas veiksmas turi savo atoveiksmį, čia galioja gamtos įstatymai ir niekas nevyksta atsitiktinai. Taigi, kas laukia atvykėlių?

Pasak kritikės Kristinos Steiblytės: „Tikrai nuostabu, kad šis kūrinys, režisuotas Pauliaus Pinigio, atsirado Juozo Miltinio dramos teatro scenoje [...] Maloniai stebina ir tai, kad pasirinktas tekstas jautriai ir įdėmiai žvelgia į gedinčią moterį, nepaversdamas jos vienintele ir svarbiausia, bet ir neleisdamas likti tik kažkieno kito pasakojimui dirbančiu šalutiniu veikėju.“[1]

Neilgai trukus, po premjeros sulaukėme netikėtos žinios, kad turime naują meno vadovą – juo tapo Paulius Pinigis. Panašu, kad kūrybinis procesas šiame teatre buvo toks smagus, jog menininkas panorėjo pabūti ilgėliau. Kalbintas laidoje „Ryto alegro“ režisierius apie savo idėjas teatrui pasakojo: „Reikia pastebėti, kad pastaraisiais metais Juozo Miltinio dramos teatras išties puikia kreive judėjo į priekį. Mano tikslas yra prisidėti prie šio mechanizmo papildymo. Pagrindiniai akcentai, kuriuos norėčiau išpildyti šiame teatre – į repertuarą grąžinti daugiau klasikos ir pastatyti aktorius į pirmą planą, kad spektakliai būtų daugiau sprendžiami per aktorystę.“[2].

Premjerų maratoną baigėme Ievos Stundžytės režisuota tragikomedija „Lineino grožio karalienė“. Pagal Martino McDonagho to paties pavadinimo pjesę sukurtas spektaklis pakviečia susitikti su atokiame Airijos miestelyje gyvenančiomis moterimis – liesa ir neišvaizdžia senmerge Morine ir jos pasiligojusia, senyva motina Mege. Morinės diena pripildyta neapykantos motinai, o Megės – manipuliatyvumo ir priklausomybės nuo savo dukters. Morinei netikėtai susiradus vaikiną, šis tampa bilietu palikti motiną ir mažą miestelį. Tačiau Megės manipuliatyvumas ir sudėtinga Morinės praeitis komplikuoja moters laimės paieškas.

Kaip ir kiekvienais metais, sezoną baigėme birželio antroje pusėje, tradicinio „Teatro pikniko“ linksmybėmis – kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ kieme bendravome su teatro aktoriais ir režisieriais Aidu Giniočiu, Milda Mičiulyte, Valentinu Masalskiu bei Mykola Mishyn, klausėmės užuominų apie būsimą teatro sezoną, mėgavomės grupės „Kopanugaris“ koncertu ir vasariška kaitra bei drąsiai atsilaikėme prieš užklupusią vasaros liūtį.

Dabar linkime jums puikių ir nepamirštamų vasaros atostogų, kol mes uoliai tobulinsime būsimo sezono planus ir lauksime jūsų spektakliuose jau rugpjūtį!