Teatro sezonų apžvalgos

Šiemet Juozo Miltinio teatras savo sezoną atidarė ženklu 80+, žymėjusiu pandemijos sujauktą teatralų laiką ir vis dar jubiliejumi aidinčią, Juozui Miltiniui skirtą mokslinę konferenciją. Dabar, atėjus vasarai, galime drąsiai sakyti, jog teatras išgyveno net ne pilnavertį, o visus lūkesčius pranokusį pilną, 81-ąjį sezoną.

Nors daugeliui teatras atrodo nenuspėjamas, bohemiškas ir net kiek chaotiškas menas, visgi kūrėjų tvarkaraščiai ir grafikai čia dėliojami metais į priekį. Būtent dėl to visus planus sujaukus pandemijai, šį sezoną teatrui teko didžiulis krūvis pristatyti beveik dviejų metų planus.

Estafetę pradėjo teatro chuligano Agniaus Jankevičiaus „Idomenėjas“, pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę. Išskirtinio braižo kūrėjas Juozo Miltinio teatro sceną praturtino nauja raiška. Su juo dirbę jaunieji (ir būsimieji Metų) aktoriai Dainius Jankauskas ir Kamilė Galkutė pasakojo apie netikėtas ir vertingas kūrybos pamokas repeticijose su A. Jankevičiumi, žinomu už savo atkaklumą ir įtaigų bendradarbiavimą su atlikėjais.

Tiesa, dar prieš šią premjerą sezono pradžia buvo pažymėta džiugiais žiūrovų mėgstamo spektaklio „Irano konferencija“ pasiekimais Dalios Tamulevičiūtės vardo festivalyje. Čia geriausiu režisieriumi buvo pripažintas teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus, o aktorių komanda įvertinta Dalios Tamulevičiūtės giminių įsteigtu prizu už įtaigiai įkūnytus personažus. „Irano konferencija“ pasižymėjo ir tarptautiniame teatrų festivalyje „Com•media“ Alytuje, kuriame buvo išrinktas geriausiu spektakliu.

Būtent A. Špilevojaus „Šv. Speigas“ tapo didžiausia sezono premjera, sutraukusia ne tik gausų būrį žiūrovų, svečių iš kitų miestų bei kritikų, bet ir pajungusia visą teatro mašiną vieno vakaro stebuklui sukurti. „Šv. Speigas“ yra malonus žiūrėti, vizualiai patrauklus, žiūrovams itin draugiškas spektaklis. Pasirinkęs įdomius Miltinio teatro aktorius, Špilevojus taip pat subūrė puikią kitų profesionalų komandą. Ne pirmą kartą su režisieriumi dirba muzikos grupė „Colours of  Bubbles“, šįkart įtaisyta ant Minės užeigos stogo ir į įstabiai estetiškus šešėlius panardinta šviesų dailininko Viliaus Vilučio“, – rašė kritikė Aušra Kaminskaitė.

Q. Tarantino žmonių žiaurumą naujajame repertuare atsvėrė ukrainiečių kilmės „liūdnasis humoristas“ Nikolajus Gogolis ir jo „Apsiaustas“, režisuotas Kotrynos Siaurusaitytės. Tai – jau trečiasis jos darbas Juozo Miltinio dramos teatre, o štai ketvirtąjį pristatė Augustas Gornatkevičius. Pagal Haroldo Pinterio pjesę „Aliaska“ kurtame spektaklyje netikėtai susipynė pandemijos, karo ir atsikartojančios žmonijos istorijos temos, susijungusios į išskirtinį Ligitos Kondrotaitės kurtą Deboros personažą.

Akivaizdu, kad karantino laikas paveikė ne tik žiūrovus, bet ir kūrėjus. Šalia paslaptingą miego ligą aprašančios „Aliaskos“, teatro Mažojoje salėje atsirado ir vaistų vartojimo instrukcijos įkvėptas vokalinis performansas „Big Pharma“. Jo autorius – kompozitorius ir režisierius Arturas Bumšteinas yra viena ryškiausių šiuolaikinės, eksperimentinės muzikos žvaigždžių Lietuvoje ir užsienyje. Jo performansas, kaip ir sezoną uždaręs Mariaus Pinigio ir Adriano Carlos Bibiano šokio spektaklis „Kūnai“, Juozo Miltinio teatre atveria kitokios teatrinės patirties erdves. Tikime, kad mūsų publika atvira eksperimentams ir labai lauksime susitikimų su šiais darbais ateinančiame sezone, kuomet galėsime ramiau patyrinėti naujas išraiškos formas.

Tuo tarpu publiką ir toliau džiugino numylėtasis Aido Giniočio „Volponė“, Dalios Tamulevičiūtės festivalio uždaryme gavęs Žiūrovų spektaklio prizą, o aktoriai Albinas Kėleris ir Vytautas Kupšys buvo apdovanoti už čia sukurtus vaidmenis. Be įvertinimo neliko ir teatro direktorius Antanas Venckus, tapęs vienu iš Metų panevėžiečių. Netikėtumu tapo jo vaidmuo naujausioje Aido Giniočio premjeroje „Lankant poną Gryną“.

Baigiant vaduotis iš pandemijos gniaužtų, teatro bendruomenę sukrėtė karo Ukrainoje žinia. Kolektyvas neliko abejingas ir Panevėžyje įsikūrusius ukrainiečius kvietė nemokamai stebėti spektaklius, o vėliau atvėrė duris ir į specialius teatro užsiėmimus, kuriuos veda A. Špilevojus, aktoriai Laimutis Sėdžius, Ieva Labanauskaitė, Kamilė Galkutė bei Eleonora Koriznaitė. Teatras – ne vien laisvalaikis, jis gali tapti ir terapija, laiku, kuomet kiekvienas galime pasikalbėti su savimi ir kitais saugioje erdvėje. Saugumo ir sveikatos linkime visiems teatro kūrėjams ir bendražygiams ateinančiame sezone bei bent trumpų atokvėpio akimirkų vasarą.

82-asis Juozo Miltinio dramos teatro sezonas, nors ir pradėtas be konkretaus šūkio rodos gavo jį kaip atgalinį ryšį iš savo žiūrovų. Žodžiai „atgimimas“, „atgijimas“, „prisikėlimas“ skambėjo dažno kritiko recenzijoje, kurių šiais metais teatras sulaukė kaip reta daug – per dvidešimt.

Sezoną teatras pradėjo trupės pagausėjimu – prie komandos prisijungė penki, tik ką studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Gyčio Ivanausko ir Nelės Savičenko kurse, baigę aktoriai: Irena Sikorskytė, Joris Zaliauskas, Mantas Pauliukonis, Rokas Pijus Misiūnas ir Urtė Povilauskaitė. Po naujųjų metų prie šios kompanijos prisijungė dar vienas aktorius – Mindaugas Ancevičius.

Beveik visi jaunieji aktoriai debiutavo pirmojoje sezono premjeroje – spektaklyje „Laukys“. Tai pirmasis režisierės Olgos Lapinos darbas po didelės kūrybinės pertraukos. Pasak teatro kritiko Julijaus Lozoraičio „Sunkiai įvardijamas „levituojančio perfomanso“ žanras padovanojo reginį, dėl kurio iš senosios Panevėžio dramos scenos į salę vėl plūstelėjo tas unikalusis, apčiuopiamas ir svaiginantis Miltinio teatro prigimtinis tikrumas.“[1].

Antroji teatro premjera – Kotrynos Siaurusaitytės spektaklis „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ į Didžiąją salę pakvietė mažuosius teatro žiūrovus. Netikėta porcelianinio triušio kelionė mokė plėsti fantazijos ribas, kurti ir mąstyti drąsiau, atviriau, kitoniškiau.

Trečiasis sezono spektaklis „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandr Špilevoj) pirmą kartą Panevėžio istorijoje suvienijo du – Juozo Miltinio ir Muzikinį teatrus bei sukūrė unikalią, draminio spektaklio ir simfoninio koncerto, sintezę. Spektaklis apie Juozo Miltinio kuriamo teatro pradžią tapo didžiausia, sudėtingiausia, o kartu ir daugiausiai žiūrovų susidomėjimo sulaukusia sezono premjera.

Pertrauką premjerų maratone žymėjo, kaip niekad gausūs apdovanojimai: lapkritį vykusiame „Com•media“ festivalyje sėkmės sulaukė jau ne kartą žiūrovų simpatijas pelnęs Aido Giniočio spektaklis „Volponė“ – čia jis buvo įvertintas kaip geriausias publikos spektaklis.

O teatro dieną įvykę „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai pirmą kartą Juozo Miltinio dramos teatro istorijoje jį nominavo netgi septyniems apdovanojimams iš kurių laimėti buvo du – „Aktorių ansamblio“ apdovanojimas spektaklio „Laukys“ aktoriams ir „Metų kompozitoriaus“ apdovanojimas Mantvydui Leonui Pranuliui sukūrusiam spektaklio „Sala, kurios nėra“ muziką. Besiruošdami „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijai paskelbėme ir apdovanojome savo Metų aktorius – šiemet jais žiūrovai išrinko Ievą Brikę ir Albiną Kėlerį.

Po naujųjų metų į Didžiają sceną atkeliavo dar viena Aleksandr Špilevoj premjera – „Jona“. Komedija, apie savo vidiniuose spąstuose įstrigusius žmones, tapo dar vieno naujo Juozo Miltinio dramos teatro trupės nario, Mindaugo Ancevičiaus, debiutu. Apie jo vaidmenį teatrologė Daiva Šabasevičenė rašo: „Mindaugui Ancevičiui tinka šis vaidmuo. […] Ancevičius vaidina vientisai, raiškiai, nieko neutriruoja, tampa svarbiu ir įdomiu viso spektaklio kontekste.“[2]

Paskutiniąja sezono premjera tapo jaunosios kartos režisieriaus Jono Kuprevičiaus spektaklis „Camino Real“. Niekada anksčiau Lietuvoje nestatyta Tennessee Williams pjesė – nemenkas režisūrinis iššūkis, tačiau pasak Zigmo Pakštaičio „J. Kuprevičiui formos ieškoti sekėsi geriau, nei galima pamanyti, turint omenyje, kad tai antrasis darbas profesionaliojoje teatro scenoje. Personažus ir jų istorijas jis patalpino į poetinį, sapnišką, mažumėlę komišką ritualą, sunkiai artikuliuojamą kelionę.“[3]

Sezonas tradiciškai baigėsi „Teatro pikniku“, kuris šiemet vyko ypatingoje vietoje – Marijonų vienuolyno sode. Būtent šiame vienuolyne, apsigyvenus J. Miltiniui bei pirmiesiems jo studijos aktoriams, prasidėjo mūsų teatro istorija.

Linkime jums gražios vasaros bei prasmingų poilsio akimirkų ir nekantraujame susitikti naujajame teatro sezone!

83-asis Juozo Miltinio dramos teatro sezonas paženklintas permainų ir pirmųjų kartų. Vienos jų – smagios ir ilgai planuotos (kaip kad pirmasis teatro festivalis), kitos – pažymėtos lengvu nerimu ir nežinia (pusei sezono duris užvėręs teatro pastatas). Tačiau, pažvelgus atgal, visos permainos – tiek smagios, tiek gąsdinančios – sukūrė dar vieną turiningą teatro sezoną.

Jau pirmosiomis rugsėjo dienomis pristatėme premjerą „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (rež. Agnius Jankevičius). Spektaklis, pakvietęs susipažinti su autizmo spektro sutrikimą turinčiu Kristoferiu Bunu ir jo akimis pažvelgti į aplinkinį pasaulį, greitai tapo tiek publikos, tiek aktorių favoritu, kurie šį spektaklį meiliai praminė „šuniuku“.

Spalio pabaigoje įvyko Lietuvai vis artimesnio norvegų choreografo ir režisieriaus Jo Strømgren premjera „Feromonai“. Žmogiškos traukos dėsnius, paslaptis ir kuriozus nagrinėjantis spektaklis netruko būti įvertintas – vos po kelių dienų vykusiame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje jo kūrėjas gavo „Geriausio režisieriaus“ apdovanojimą.

Iškart po premjeros įvyko ilgai lauktas, brandintas ir puoselėtas, pirmasis Juozo Miltinio dramos teatro šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Naujas aplankas (1)“. Jo metu žiūrovams buvo parodyti šeši iš įvairių Lietuvos miestų atvykusių kūrėjų spektakliai, pastatyti pagal šiuolaikinės dramaturgijos kūrinius. Džiaugiamės, kad pirmoji dramaturgijos šventė įvyko sėkmingai, o į ją susirinkę dalyviai įrodė, jog šiuolaikinę dramą būtina švęsti kasmet.

Paskutinioji 2023-ųjų metų premjera „Vaiduoklių laivas“ (rež. Agnė Sunklodaitė), persvarstydama pasakos aktualumą šiandienos pasaulyje, pakvietė mažuosius teatro žiūrovus pasinerti į amžiną Wilhelmo Hauffo pasakų pasaulį.

Metus teatras pabaigė ypač gražiu įvertinimu – Albinas Kėleris buvo įvertintas Metų panevėžiečio titulu. Tai jau ketvirti metai iš eilės, kai Metų panevėžiečiu / panevėžiete tampa Juozo Miltinio dramos teatro esami ir buvę darbuotojai.

2024-uosius metus teatras pradėjo užsidarydamas priešgaisrinės sistemos atnaujinimui. Tačiau užsivėrusios teatro durys atvėrė galimybes gastroliuoti ir bendradarbiauti su kitais teatrais: aplankėme Vilnių, Kauną, Šiaulius, Telšius, Rokiškį, Tauragę, Joniškį, Kuršėnus, Kupiškį, Šakius, kvietėme žiūrovus mūsų spektaklius išvysti Panevėžio muzikiniame teatre, Panevėžio teatre „Menas“ bei Panevėžio kultūros centre.

Neilgai trukus pakvietėme žiūrovus į pirmąją premjerą „svečiuose“ – spektaklį „Pupos“ (rež. Aleksandr Špilevoj). Teatre „Menas“ vykęs spektaklis kvietė publiką praleisti valandą su senyva ir savitai žavia pora bei, braukiant juoko ašaras, apsvarstyti mums visiems kylančius tiek šio, tiek kito gyvenimo klausimus.

Teatro dieną jau tradiciškai žyminti Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonija nominacijomis įvertino mūsų teatro aktorių Emilį Pavilionį už Pono Tompsono vaidmenį spektaklyje „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ ir šviesų dailininką Vilių Vilutį už technologijų dizainą spektaklyje „Camino Real“.

Kaip ir kasmet, Teatro dieną nepamirštame pagerbti ir savo teatro aktorių – šiais metais žiūrovų balsavimu Metų aktoriais buvo išrinkti Emilis Pavilionis ir Toma Razmislavičiūtė. Po šventinio šurmulio pakalbinta aktorė teigė, jog: „Šis teatras dabar išgyvena kūrybinį Renesansą – džiaugiuosi, kad jame juntama sveikai kūrybiška nuotaika, kad galime jame tiesiog kurti, dirbti, daryti tai, kas mums yra svarbu ir pamiršti apie dalykus, kurie neturėtų aktoriaus kamuoti. Dabar susiformavusi teatro trupė, komanda, bendra nuotaika ir repertuaras man yra labai svarbūs.“

Paskutinė sezono premjera „Makbetas“ (rež. Aleksandr Špilevoj) žiūrovams pasiūlė neįprastą teatrinę avantiūrą – spektaklį netipinėje Aukštaitijos siaurojo geležinkelio Panevėžio depo erdvėje. Tarp aukštų gelžbetonio sienų besiskleidžianti pavydo ir galios troškimo istorija kvietė žiūrovus tapti kruvinos Makbeto kovos dėl pripažinimo ir sosto liudininkais.

Sezoną tradiciškai uždarėme Teatro pikniku, kuris šiemet vyko miesto centre – jaukiame Panevėžio miesto dailės galerijos kiemelyje. Bendravome su žiūrovais, mėgavomės vasariškais saulės spinduliais, klausėmės muzikos ir svajojome apie būsimą teatro sezoną, kuris įtrauks jau nuo pirmųjų rugsėjo akimirkų. Tačiau iki tol – linkime smagios vasaros ir nekantraujame vėl atverti teatro duris!

Juozo Miltinio dramos teatro scenose šiemet namus rado keturios premjeros, daug šiuolaikinės dramaturgijos, žymių autorių istorijos, dramos, tragedijos ir egzistenciniai klausimai, o kartu ir laimėjimai bei šventės. Kviečiame pažvelgti iš arčiau į 84-ojo teatro sezono akimirkas.

Sezoną pradėjome intensyviai – rugsėjo viduryje pristatėme Mykola Mishyno ir Iwano Wyrypajevo premjerą „Mahamaya Electronic Devices“. Pagal Iwano Wyrypajevo pjesę sukurtas spektaklis gausiu klausimų ir atsakymų choru brėžė nujaučiamas sudėtingo ir nevienareikšmio mūsų pasaulio ribas ir kvietė susimąstyti: kokios konstantos mūsų kasdienybėje neginčijamos? Ar jų iš ties yra?

Jau kitą dieną po premjeros šokome į šiuolaikinės dramaturgijos sūkurį – festivalį „Naujas aplankas (2)“ – kuris sėkmingai atšventė antruosius savo metus Juozo Miltinio dramos teatre. Aštuonias dienas teatre siautė šiuolaikinės dramaturgijos šventė, miestui pristačiusi šešis spektaklius pagal šiuolaikinę Lietuvos ir užsienio dramaturgiją, du Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos moksleivių spektaklius bei dramaturgijos dirbtuvėse sukurtų pjesių skaitymus.

Po trumpos pertraukos gruodžio pradžioje žiūrovus pakvietėme į ilgai lauktą Valentino Masalskio premjerą „Tiesiog pasaulio pabaiga“. Spektaklis kvietė žiūrovus praleisti vakarą su Luisu, kuris atvyko aplankyti savo šeimos po ilgų nesimatymo metų. Kamerinėje aplinkoje neišvengiamai ima skleistis nuoskaudos, nutylėti konfliktai, užgniaužtas pyktis ir sumišimas. Namai pildosi žodžiais, tačiau, ar Luisui pavyks ištarti priežastį, dėl kurios jis sugrįžo į savo gimtuosius namus?

Pasak režisieriaus V. Masalskio: „Mane šioje pjesėje domina žmogaus santykis į kitą žmogų. Kitokį žmogų. Žmogų, kuris turi kitokį požiūrį į gyvenimą, puoselėja kitokias mintis apie pasaulį. Jis elgiasi kitaip negu mes. Jis išeina iš mūsų komforto zonos ir, nors mums jis netrukdo, mes jam tampame pikti. Mes pradedame jį niekinti... Dar baisiau yra tai, kad šioje pjesėje tai vyksta šeimoje.“[1]

Vasarį pasitikome su džiugiomis naujienomis – teatrui dar vieną kadenciją vadovaus dabartinis teatro vadovas Antanas Venckus. Netrukus į naujas kūrybines keliones išlydėjome teatro meno vadovą Aleksandrą Špilevoj.

Vasarį palydėjome su Adomo Juškos premjera „Priešinimosi melancholija“ pagal László Krasznahorkai romaną. Spektaklis nukelia į mažą Vengrijos miestelį – sklando gandai, kad į jį atvyksta cirkas su preparuotu banginiu, o paskui, visą siaubianti minia. Išsigandę gyventojai kabinasi į paskutines jiems likusias tvarkos apraiškas: buityje, muzikoje, kosmose.

Teatro kritikė Ieva Tumanovičiūtė apie spektaklį rašo: „Regis, pačiu melancholišku žvilgsniu į yrantį pasaulį ir išraiškos priemonių subtilumu kūrėjai siekia priešintis merkantiliniam, stačiokiškam ir brutaliam Pflaumnės, Esternės bei paskui cirką sekiojančios minios požiūriui ir atstovauti tiesos bei harmonijos natų dermėje ir dangaus kūnų judėjime ieškantiems Derdžiui ir Valuškai. O liūdesys neišvengiamai kyla matant, kad anaiptol ne pastarųjų tiesa įsivyrauja pasaulyje, – tai ir vėl kaip niekad aktualu. [...] Įdomu, kas bus toliau, nes spektaklis „Priešinimosi melancholija“ atrodo kaip žingsnis savo balso paieškų ir gryninimo link.“[2]

Spektaklis teatrui tapo netik didele švente ir įvykiu sulaukusiu ypač didelio kritikų susidomėjimo, bet ir nauja patirtimi – pradėjome prieš spektaklį prekiauti knygomis – László Krasznahorkai romanu „Priešinimosi melancholija“.

Kovo 27-ają jau tradiciškai minėjome Teatro dieną, kuria vėl kartu šventėme su Panevėžio teatrais: Panevėžio muzikiniu teatru, teatru „Menas“ ir Lėlės vežimo teatru. Teatro diena žymi ir kasmetinius metų aktorių rinkimus, šiemet jais tapo Urtė Povilauskaitė ir Giedrius Arlauskas. Aktoriai buvo apdovanoti unikaliais stiklo menininko Remigijaus Kriuko kurtais apdovanojimais „Kūrybiniai brūkštelėjimai“, o atlėgus šventiniam šurmuliui ir susitikus interviu U. Povilauskaitė teigė: „Šis apdovanojimas šiek tiek kitoks – tai realių, į teatrą einančių ir jį mylinčių žmonių laisva valia išreikšta nuomonė. [...] Labai didelė privilegija būti stebimam tokio žiūrovo. Nepaprastai gera, kad žmonės, ypač panevėžiečiai, eina į teatrą ir tikiuosi, kad savo darbu prisidedu prie jų noro čia sugrįžti.“[3]

Gegužės pradžioje pasitikome paskutiniąją premjerą – Aleksandro Špilevoj spektaklį „Arrivederci“. Spektaklio siužetas plėtojamas laidojimo paslaugų salone, kuriame vieni veikėjai ieško priemonių, padėsiančių oriai atsisveikinti su gyvenimu, kiti siekia parduoti ramybę gedintiems, dar kiti netikėtai pastebi, kad ima atsisveikinti su savo pačių empatija, sveiku protu ir kadaise turėtomis svajonėmis. Režisierius kėlė klausimą, ar įmanomas tikras išėjimas be atsisveikinimo? O atsisveikinimas be išėjimo?

„Spektaklyje „Arrivederci“ Špilevoj tęsia simbolistinio teatro principą ir scenoje veikia ne personažai, o idėjos. Kai kurie jų yra lengvai atpažįstami, atsineša su savimi aiškų kultūrinį ir idėjinį kontekstą (Faustas, Margo, poetas Oskaras, duobkasiai Sokratas ir Saliamonas), kiti – paslaptingesni, pasislėpę po Loros, Žano, Santjago vardais.“[4] – apie A. Špilevoj spektaklį rašo teatro kritikė Marija Dautartaitė.

Sezoną, kaip ir kasmet, tradiciškai palydėjome birželį su Teatro pikniku. Šiemetinio pikniko spalva – geltona, tad visi apsitaisę geltonais akcentais šventėme sezono pabaigą, klausėmės pokalbių apie būsimo sezono planus, mėgavomės muzikiniais numeriais, pažindinomės su teatro aktoriais ir, žinoma, iškylavome.

Dabar atsisveikiname su Jumis trumpoms atostogoms ir linkime gražios, saulėtos bei turiningos vasaros, ramaus poilsio ir žavių atostogų akimirkų.

Iki greito susitikimo mūsų teatre!